kūbrys

kūbrỹs sm. (4), kū̃bris (2) J 1. nugara prie sprando, gūbrys, ketera: Kiaulės kūbrỹs – sketera J. Taip tai neriebus buvo meitėliokas, tik per patį kūbrį tai buvo per du pirštu storumo lašinėliai Brž. Sugavau šerną až kū̃brio ir įmečiau koplytėlėn J. Paskui vanagas liepė lesvinčiui sėst jam ant kūbrio, ir išlėkė BM159. Kai man[e] [vilkas] pamatė, kūbrį pastatė (pašiaušė keterą), net man[e] šiurpas nukratė NS1394. Tekis imdavo dūkti; suries kūbrį, pasišiauš, tik purkščia rš. 2. šnek. nugara, kupra: Jau pradėjo niežtėti kūbrỹs Žb. Pakasyk man kū̃brį! Slm. Jau man kūbrys užkaito, kad net marškiniai šlapi Brž. Man panižo patį kūbrį Jnšk. Nelįsk, gausi kūbrin! PnmR. Kad lietus užeis, įtrauksiu kaklą, pastatysiu kūbrį – ir tegul pila Jnšk. 3. kalno viršūnė, ketera: Ant skardžio kūbrio pasirodė du žmogu Mc. Stačiosios uolos, kūbrį iškėlę iš šaltos gelmės, šveičiamos vėjo stovi, kaip amžių amžiais stovėjo J.Jan. Mūsų laivas kartais šoko ant bangos kūbrio rš. Pro šitas properšas gali pamatyti dulkančius pusnynų kūbrius, sniege pagrimzdusias Tekonio trobas J.Balt. 4. kalnelis, kauburys: Švenčionių kalva pailga, iš jos šakojasi kūbriai: Zarasų pusėn – Ežerėnų–Latgalių kūbrys, Drisos pusėn – Perbradų kūbrys rš. 5. nelygumas, pakilimas: Ant kelio, ant aslos kūbriùs išgrandyk su lopeta J.

◊ kū̃brį pakasýti primušti: Pamatysi, jis pakasys kūbrį, jei nesiliausi taip daręs Kp.